Psichologė pasakoja apie globojamos mergaitės kelią į saugumą ir ramybę
Radviliškio rajono savivaldybės globos centre dirbanti psichologė Rūta Repšienė pasidalijo viena savo darbo istorija, atskleidžiančia, ką patiria globojami vaikai ir jų globėjai. Ji pabrėžia, kad globos tema daugeliui lieka tolima tol, kol nesusikerta su asmeniniu gyvenimu, tačiau dirbant su vaikais, augančiais ne biologinėse šeimose, šis žodis įgauna labai daug prasmių.
Pasakojime pristatoma šešiametė mergaitė Dorotėja (vardas pakeistas), kuri prieš dvejus metus persikėlė gyventi pas globėjus. Psichologė su ja susipažino vasarą, kai globėja kreipėsi pagalbos dėl mergaitę varginančių košmarų, nemigos ir dažno nevalingo šlapinimosi naktimis. Nors vaikas atrodė draugiškas ir aktyvus, pastebėtas nuolatinis rankų drebėjimas, rodantis didelį vidinį nerimą. Paklausta apie jausmus, mergaitė vengdavo atsakyti ir nutildavo.
Ilgainiui, nuolat bendraujant, rodant rūpestį ir sulaukiant globėjos palaikymo, Dorotėja pradėjo labiau atsiverti, kalbėti apie save ir savo išgyvenimus. Mergaitė daugiau nei metus nematė biologinės motinos ir apie ją beveik nieko nežinojo, tačiau mintys apie mamą ją lydėjo kasdien – trukdė užmigti ir sugrįždavo sapnuose. Pradėjus kalbėtis apie gyvenimą su tėvais, santykį su mama ir priežastis, dėl kurių tenka augti globėjų šeimoje, pamažu mažėjo nerimo požymiai – rankų drebėjimas silpnėjo, retėjo naktiniai prabudimai, dingo lovos šlapinimo epizodai.
Situacija pasikeitė mergaitėms pradėjus lankyti mokyklą. Dorotėjos elgesys pamokų ir pertraukų metu tapo problemiškas: ji sunkiai susikaupdavo, blaškydavosi, konfliktuodavo su bendraamžiais, į pastabas reaguodavo stipriomis emocijomis. Nors namuose mokymosi užduotis atlikdavo greitai ir teisingai, mokykloje kelis mėnesius nebuvo jokio pagerėjimo, vėl atsinaujino nemiga ir sustiprėjo agresija kitų vaikų atžvilgiu. Psichologė, globėja ir mokytoja kartu ieškojo priežasčių, taikė įvairius susitarimus ir paskatinimus, tačiau ilgą laiką pokyčių nesulaukė.
Lūžis įvyko vienos konsultacijos metu, kai kalbantis apie vardus Dorotėja suprato, kad nebeprisimena biologinių tėvų vardų. Tuomet ji pirmą kartą psichologei išsakė savo jausmus mamai. Po šio pokalbio mergaitė ir globėja ilgai bendravo namuose apie išgyvenimus ir jausmus, apie tai, kad jų nereikia slėpti. Dorotėja pasakė norinti visada gyventi su globėjais, o globėja ją patikino, kad ji ir toliau bus jų šeimos dalis.
Kitą dieną mokytoja pranešė globėjai, jog per visą dieną mokykloje mergaitė elgėsi ramiai, dirbo pamokų metu, nepatyrė emocinių protrūkių ir gražiai bendravo su bendraamžiais. Tai buvo pirmas toks atvejis per keturis mėnesius. Grįžusi namo ir paklausta, kas pasikeitė, Dorotėja pasakė, kad visą dieną galvojo apie globėjus – mamą ir tėtį, o anksčiau mintyse būdavo tik biologinė mama. Psichologė teigia tikinti, jog mergaitė ir toliau įveiks sunkumus, nes šalia jos yra globėjai, pasirengę suteikti saugų ryšį, palaikymą ir meilę, o ši istorija, jos manymu, leidžia iš naujo pažvelgti į globos reikšmę ir jos poveikį vaikui.
Paskutinis šios informacijos atnaujinimas savivaldybės interneto svetainėje – 2025-12-18 16:44:37.